Tolerancija

Šiandieninėje visuomenėje su nuolat greitėjančiais pokyčiais, dar niekada nebuvo tokio didelio poreikio praktikuoti toleranciją. Religinė tolerancija, kultūrinė tolerancija, tolerancija orui, globalizacijai, turtinei nelygybei… Šis sąrašas nesibaigiantis. Ir ką bekalbėti apie mažus įvykius namuose ar darbe, kurie „spaudo mūsų mygtukus“(?).

 

„Toleruoti“ skamba taip, tarsi tai būtų nuobodi, varginanti užduotis. Šis terminas per laiką degradavo ir tapo terminu, skirtu išreikšti grumtynių, kentėjimo ar kovos ištvėrimą. Kai kas mano, kad toleruoti vadinasi tapti kilimėliu prie durų. Bet tokie apibūdinimai yra toli nuo esmės, kurią suprantame atrasdami tikrąją toleranciją.

 

Tolerancija – tai savybė, leidžianti atsitiesti ir susigrąžinti vidinę pusiausvyrą netgi po labai stipraus smūgio. Kampuotas daiktas neturi savybės švelniai atšokti dėl savo tiesių linijų ir konstrukcijos, bet kamuolys gali – dėl apvalumo ir jam būdingo lengvumo. Vadovautis tik tiesia linija, tiesmukumu – vadinasi, nesuvokti gilesnių dalykų vykstančiuose reiškiniuose ir todėl reaguoti aštriai. Galbūt pasakysite, kad gyvenimas yra vienas ir geriausia eiti link tikslo tiesiai, o ne ieškoti, kaip jį pasiekti gražiau. Bet tada kyla pavojus, kad kampuotumas ir staigūs posūkiai sužeis kitus. Kampuotumas suranda savo atramos poziciją, ir tuo viskas baigiasi. Tolerantiškumas gi bet kurioje situacijoje mato galimybes bei išeitys, ir jam būdingas nuotaikingumas bei humoro jausmas. Kamuolys asocijuojasi su žaidimu, bet ne su patirčių aštrumu.

 

Kaip pasiekti tokią kokybę savyje, kad tolerancija kiltų ne iš būtinumo, bet dėl šios vertybės iškilumo?

Pirmiausia, reikia išmokti tyliai mylėti, ne paviršutiniškai, bet priimant kiekvieną, kaip neatskiriamą gyvenimo dalį, kaip įvairiausių patirčių suformuotą gyvenimo kūrinį. Jei nėra tolerancijos, kaip bebūtų gaila, viską užvaldo įpročiai ir pagaliau žvelgimas į reiškinius tik kritišku žvilgsniu. Gyvenimas praranda žaismingumą ir džiaugsmą.

 

Tolerancijos jėga reiškia išlikti savigarboje ir nešvaistyti jėgų situacijai ar žmogui, taip jį žalojant. Tai yra buvimas šeimininku ir pasirinkimas tinkamo, ramybės kupino atsakymo vietoje buvimo „vergu“, kuris yra stumiamas ir traukiamas aplinkybių,  skausmingai reaguoja ir praranda kontrolę. Šeimininkas mokosi nereaguoti ir išlikti tyloje. Numatydamas vieną žingsnį į priekį, jis ,,matys ir nematys”, ,,girdės ir negirdės” – jis bus dvasinėje pusiausvyroje (atsiribojęs). Jis susitelks į visišką ramybę, ir jo atsake bus gailestingumassupratimas ir meilė. Net susidurdamas su kritika, jis bus tartum toleruojanti motina, kuri nepailstamai atleidžia ir duoda.

 

Ateina laikas išsilaisvinti iš ego (,,aš nenoriu”, ,,aš negaliu”) ir pirmiausia teigiamai žiūrėti į save, suprantant, kad sprendimas atsisakyti savo netolerancijos glūdi manyje. Jei patys sau rūpime, atėjo laikas kiekvienam ugdyti tikrąją savigarbą. Praktikuoti daugiau taikos savyje ir su kitais. Taip mes net nejausime, kad toleruojame, bet suprasime, kad tai yra gyvenimo žaidimas, ir  jį žaisdami, visada smagiai leisime laiką!