Kartais net visai trivilios situacijos mus ,,išmuša”, ir nebegalime susitelkti į tai, kas vyksta realybėje.
Pučiant stipriam vėjui, medžio šakos tuoj pat prisilenkia. Kuo medžio šaknys gilesnės, tuo jis geriau atlaikys dideles audras, nenulūš. Upė, sutikusi kliūtį, keičia vagą. Ir kuo stipresnė srovė, tuo sunkiau ją užtvenkti. Medžio užduotis – augti, upės – tekėti. O žmogus kartais sustoja pats. Visai kitas dalykas – stabtelti, kad pamatytum, pamatuotum, kur žengti toliau, bet nesustoti, nebematant kelio. Todėl reikalinga ta vidinė, galima sakyti šaknų jėga, tekmės galia, kuri neleidžia sustoti.
Tai – vertybės, valia, tikėjimas. O kasdienėse, mažytėse ar didesnėse situacijose, kaip dažnai sakome, gelbsti geras charakteris.
Kas yra geras charakteris? Neišbujojęs ego, nesusireikšminimas, gebėjimas matyti plačiau. Kada pats dalykas yra svarbiau už visokius ,,aš”. Kada galiu tartum pakilti virš situacijos, matyti kas yra toliau, už kliūčių, ir susitelkti jau ten.
Kokias vertybes turiu palaikyti? Kurios vertybės rodo gerą charakterį?
Lengvumas, romumas, pagarba kitų pasirinkimams. Ir į jas susitelkti.
Galima paimti trivialią situaciją. Jūs sutarėte su draugais išvykti rytoj po pietų prie jūros. Suplanavote iki tos dienos pietų nuveikti keletą dalykų, bet šiandien vakare susilaukėte skambučio, kad vykstama rytoj iš ryto. Kodėl? Kas pakeitė? Ar negalima buvo anksčiau pasakyti? Ir kai gaunat net pagrįstus atsakymus, dar negalite nusiraminti, nes jūs suplanavote kitaip.
Prisitaikymo jėga padeda jums greitai susitelkti į tai, kas svarbiausia. Šiuo atveju, arba kažką atidėti, arba tiesiog nebevykti. Pagaliau, jei keičiasi pasirinkimas, atsiranda ir kitos galimybės. Reikia tik stabtelti, susitelkti mintyse ir ramiai nuspręsti. Juk gyvenime dažnai būna taip, kad netikėtumai tampa aplinkybėmis naujai malonei. Viskas įvyks, kas turi įvykti, bet kaip aš keliausiu per gyvenimo kalnelius: stiprus ir patenkintas ar pavargęs nuo nepasitenkinimo.