Priėmimas, to kas vyksta

Kartais ši jėga gali būti įvardinama kaip praeities paleidimas. Kiekvienu atveju susitaikymas, sugrįžtant tvirtai į dabartį. Susitaikymas su netektimi. Susitaikymas su netikėtais pasikeitimais. Nevienodos yra ir prisirišimų šaknys, kurių net nežinome, kol neateina išrovimo laikas.
Priėmimo jėga leidžia pamatyti, kad niekas negali sutrikdyti mūsų proto ir gyvenimo, išskyrus mus pačius. Dažniausiai manome, kad kiti ar situacijos sukelia mums skausmą, ir beveik nematome, kad tų kitų poveikį įsileidžiame patys ir nešamės patys. Reikia narsos nebeteisinti savo pykčio, nesiginti, nekaltinti kitų ir pamatyti savo prisirišimus ar ydingus įpročius. Vietoj galvojimo kodėl ir kaip buvo padaryta, vertėtų pamatyti, kas turi būti keičiama viduje. Dar daugiau, tuoj pat pradedama tai daryti.
Kai protą stimuliuoja blogi jausmai ir neigiamos emocijos, jis pradeda veikti kaip greitintuvas: minčių daugėja, jos plinta, lenktyniauja ir pradeda suktis didžiuliu greičiu. Pasekoje – įtampa, stresas, depresija. Šio proceso sustabdymas yra didelis išsivadavimas. Ir įdomiausia, kad tai yra paprasta. Kai tik pastebime, kad kyla jausmai ir mintys, paprašome savęs (!) įjugti stabdį, dar neįvykus emociniam ar verbaliniam smūgiui. Tas paleidimas, t.y. nesureagavimas, nesukilimas, sustabdo visą mentalinę karštligę, panaudojus vieną paprastą mintį: ,,aš esu ramybė”. Mintis paveikia sąmonę, ir kai šią mintį lėtai ir įtaigiai pakartojame, kitos mintys nustoja plėstis ir sugrįžta ramybė. Protas nenorės tuoj pat paklusti. Todėl reikia švelniai, bet tvirtai pakartoti nurodymą ,,sustok”.

Mes kiekvienas turime idėjas, norus, planus. Ir kartais ilgam įsikabiname į kažkokias idėjas, nors negalime jų realizuoti. Taip pat įsikabiname į susikurtus ar mums įteigtus įvaizdžius, kokiais reiktų būti. Visada bus tokių, kurie nenorės stengtis arba kuriems nereikės to, kas jums atrodys reikšminga. Priimti tai, kaip yra, nereiškia matyti tai, kaip gėrį. Gėris, pirmiausia, bus apsaugojimas savęs nuo nepasitenkinimo ir nuo savo energijos švaistymo tuščioms mintims. Paleisti lūkesčius ir priimti tai, kas vyksta, reiškia suprasti gyvenimo įvairovę ir kiekvieno unikalumą. Ir kad išmoktume gerbti kiekvieno ypatingumą, reikalinga stipri tolerancijos jėga.

Daugumoje dvasinių mokymų tokia savybė, kaip susitaikymas, primenama kaip sielos dorybė. Susitaikymas – tai būsena, kada nustojama gręžiotis atgal, kada atsisakoma patogaus mindžikavimo sankryžoje ir pasirenkama kryptis. Jei susiduriame su priešišku veikimu, reikalingas susitaikymas ir su tuo. Jei net nerandame vertybių savo priešininkuose, tai gebėjimas ramiai priimti tokią situaciją bei tyliai atsitraukti, taip pat yra dvasinis susitaikymas.
Aukščiausia susitaikymo stadija yra dvasinis pakilumas, kai protas pilnai išlaisvinamas nuo poreikio būti palaikomam kitų. Tada jūs jau pasirenkate kitokį kelią – pasitraukimą į naują dvasinę aukštumą.

Išmintis niekada negyvena viltimi, kad viskas bus gerai savaime. Jos tiesiog nesutrikdo netikėtumai ir nesuklaidina laikini dalykai. Įveikusi pagundas bijoti ar meluoti, išmintis garbingai eina per gyvenimą. Savo kokybe išmintis yra ne tiek kūrybinė, kiek puoselėjanti savybė, geranoriškai palaikanti tai, kas jau sukurta. Tai – žinojimas, kuris nepriima protestų ir demonstracijų, bet palaiko stiprybę. Tai tylių pergalių bei pralaimėjimų su šypsena gyvenimas.
Tam reikalinga ir tolerancijos jėga.