Troškimai ir baimės užtemdo tiesos matymą. Bandymas įsikabinti ar pasislėpti už iliuzijų anksčiau ar vėliau sugriaus mano pasitenkinimą ir laimę. Atpažinimas kartais pasislėpusios tiesos sutaupo mano laiką, jėgas, apsaugo mane nuo iliuzijų ir apsigavimo. Per didelis galvojimas ar analizavimas taip pat užteršia mano atskyrimą; įsitraukimas į smulkmenas užtemdo esmę.
Todėl vėl reikalinga kelionė į save, į tylą, kur suvokimas atgauna erdvę ir atgyja atpažinimas, kaip veikti yra geriausia.
Dažnai nebematau savęs ir todėl nenustoja suktis konfliktų ir priešiškumų ratas, nepasitenkinimas savimi ir kitais. Nebesugebu keistis, ir dalykai blogėja. Praregėjimas ar apšvietimas įvyksta, kai pamatau realybę, kai atpažįstu dvasinius vaistus – gerumą, priėmimą, nuolankumą, pagarbą. Atskyrimas, kurį nušlifuoja nuolankumas, apsaugo mane ir užduotį. Tada jau sugebu pamatyti, už ką esu pats atsakingas, o už ką taip pat atsakingi kiti.
Svarbu atsiminti, kad nepakanka tik atpažinti – dar reikia priimti sprendimą ir jį įgyvendinti. Jei per ilgai išliksime tik stebėtoju (nors pastebėjimas bus ir teisingas), jėga nevirs asmenine realybe. Tam reikalinga trečioji jėga – gebėjimas spręsti.