Kas trukdo mums kooperuotis su kitais?
Iš tikrųjų, gilus prisirišimas prie savęs, prie savo galvojimo būdo, savo baimių ir prietarų. Tokie savanaudiški jausmai ir savanaudiškas požiūris įkalina mus mažyčiame savyje, ir tas mažytis filtruoja visas patirtis.
Kooperavimasis yra tolerancijos, priėmimo, lankstumo ir pagarbos šokis, pripažįstant skirtumus ir kiekvieno unikalumą. Kai šitaip veikiam, kooperavimasis padaro bet kurią užduotį sėkminga.
Nesvarbu, kiek talentingas, efektyvus ar ypatingas būtų individas, be kooperavimosi su kitais negalės išvystyti savo asmeninių gebėjimų. Ar būtume ko nors išmokę be tėvų, mokytojų ar patarėjų pagalbos? Aktoriaus ar dainininko sėkmei reikalingi ne tik muzikantai, režisierius ir kiti pagalbininkai, bet ir publika. Sugebėdami pripažinti kitų indėlį ir būdami atviri kitų įtakai, palengviname užduoties ir talento raišką. Sakoma, net Dievas, toks stiprus kaip Dievas, negali įvykdyti savo dieviškos užduoties be angelų pagalbos.
Kooperavimasis tampa natūralus ir vyksta lengvai, kai mes veikiame pasitikinčiai ir nuolankiai, palikdami erdvės kitiems įžengti ir prisijungti. Jeigu mūsų pačių vidinis ir išorinis pasauliai harmoningai nesikooperuoja, mes blogai orientuojamės ir būname įsitempę, ir niekad patys nesijausime laisvai. Kai nėra vienodumo ar atitikimo tarp to, kas sakoma ir daroma, seka veidmainiavimas. Tai automatiškai kuria distanciją, atskirumą, pasitikėjimo stoką. O jei nėra pasitikėjimo, neatsiras glaudumas, niekas nenorės prisijungti.
Pirmiausia, kad atsirastų bendrumas tarp vidinio ir išorinio pasaulių, būtina tikrinti savo mintis ir jausmus ir stabdyti bet kokias tuščias mintis ir jausmus. Labai svarbu tyloje išlaisvinti save iš savanaudiškų minčių ir jausmų, kadangi savanaudiškumas pakerta kooperavimąsi tarp mūsų vidinio bei išorinio pasaulių.
Abejonės kuria skyles užduoty, kai nuoširdumas įkvepia visus. Pradedant užduotį, reiktų paklausti: ar kitiems bus nemažiau naudos, ar tik man tai naudinga? Ar aš gerbiu kitų įsitraukimą, ar aš paprasčiausiai tik naudoju kitus? Kai yra abipusė pagarba ir pagarba darbui, mes kartu einam pirmyn.
Daugeliui žmonių, deja, sunku kooperuotis. Jeigu jų aplinkoje ilgai buvo pasinaudojimo, t.y. parazitiniai santykiai, jie net praranda supratimą kaip kurti kooperavimosi energiją. Ramiai patyrinėję pirmiausia save, galime pamatyti savo kliūtis kooperavimuisi. O kai nusprendžiame nugalėti tokias kliūtis, protas įgyja ramybės, atsileidžia baimių ir lūkesčių įsitempimai, išlaisvinama energija. Pasijautę laisvi, įgyjame jėgos gražiai bendradarbiauti ir pasiūlyti save geriausią.
Bendradarbiavimas yra ypatingas tuo, kad nėra galutinis produktas, o tik proceso sudedamoji, įgyvendinant kokį nors siekį, ir todėl jo didingumas reiškiasi per kasdienius, įprastus veiksmus.
Taigi, būti tikru bendradarbiu reiškia sugebėti įžvelgti, ko reikia sėkmei, ir duoti tai (ir nieko daugiau) tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir laiku pasitraukti. Tas, kuris siūlo savo paslaugas, bendradarbiauja, o po to siekia pripažinimo ar pagarsinimo, neturi šios kokybės. Bendradarbiavimas, kaip dvasinė kokybė, reikalauja tikslumo, gebėjimo išlikti nepastebimu ir susitelkimo į tą vienintelį dalyką, kur reikalinga pagalba. Kartais reikia net ne idėjų ar išmoningų minčių, o tiesiog paramos, ištiesiant pagalbos ranką.
Tai – buvimas atviru ir pasiruošusiu prisidėti, kad gimtų kažkas nauja, vertinga. O kartais tereikia ištarti vieną žodį, sukurti vieną mintį ar padaryti vieną darbą, kuris pakylėtų kito dvasią, ir galite sakyti, kad jau prisidėjote prie naujo pasaulio kūrimo.