Kiek atsisakoma ego, tiek išlaisvinamos dvasinės jėgos.
Kada pasireiškia ego? Tada, kada galvojama, kad kažkas yra „mano“ ir todėl kyla nerimas arba sunki atsakomybė: mano nuomonė, kurią reikia ginti ar net įpiršti, mano vyras (žmona), kuris ne toks, kaip norėtųsi, mano nuosavybė, daiktai… Taip, taip, net dokumentuose užrašyta, kad jie yra „jūsų“. Bet visgi, visa tai tik mums patikėta. Pamatykime kitokią apimtį.
Dvasinės žinios drauge su meditacija vysto intelekto pajėgumą koncentruotis į tai, kas vertinga. Verta suvokti ir sustiprinti aštuonias dvasines jėgas. Bent 8 (paguldykime aštuoniukę ir gausime begalybės ženklą). Čia panašiai – įvaldykime aštuonias, ir tada daugybė kitų jėgų ir gebėjimų lengvai pasijungs.
Tai sekančios dvasinės jėgos:
atsitraukimas,
atskyrimas (atpažinimas),
gebėjimas spręsti,
toleravimas,
prisitaikymas,
narsa,
priėmimas to, kas vyksta,
kooperavimasis.
- Atsitraukimas arba savistaba
Nuo ko kartais labai reiktų atsitraukti?
Nuo to, kas vyksta šalia mūsų ir pabūti tik neutraliu stebėtoju. Dažnai mus stipriai pagauna tai, kas vyksta šalia, ypač jei tie dalykai ar tie žmonės mums svarbūs. Ir tada gali būti neaišku, kaip atsitraukti (?) Nusisukti, nusišalinti, pabūti abejingu? Visai ne. Kad pabūti teisingu ir geru pagalbininku, pirmiausia reikia išsilaisvinti nuo įtampos ir emocijų. O jei pasijaučiu to pagautas (tik tada galiu pamatyti, kada perkeliu dėmesį iš išorės į save ir atpažįstu savo jausmus bei mintis), tai pirmiausia ,,ramiai” turiu ištarti sau. Taip pradedu taikyti atsitraukimo jėgą.
Pasaulyje, kur vis daugiau daroma pasirodymui ir įspūdžiams, sunku pripažinti savistabos jėgą ir prasmę. Nors tai yra vienas veiksmingiausių būdų savęs atstatymui, mes tiesiog pamirštame (arba net nežinome tokio būdo) pritaikyti tylos meną (minčių ir jausmų sustabdymą keletui momentų). Kai pritaikome tokią introspekcinę ramybę, galime įsitikinti, kaip tai atstato ir sustiprina vidinę jėgą.
Nutylimas nuomonėms, rūpesčiams, baimėms atveria duris tikrai introspekcijai (savistabai) ir sukuria neutralią poziciją, t.y. išlaisvina nuo neteisingų išvadų ir sampratų (tiek apie save, tiek apie kitus). Ši neutrali būsena labai padeda surasti atsakymus, tokius atsakymus, kurie jau neįtakojami mūsų įpročių, silpnybių ar prisirišimų.
Daugelis dvasinių praktikų skatina siekti vidinės būsenos, kuri vadinama bešališkumu; tai būsena, kuomet žmogus viduje atsitraukia nuo pasaulyje vykstančių įvykių ir tampa bešališku stebėtoju. Tai laikoma vidine priemone, vedančia link dvasinių tikslų, nes vidinis atsitraukimas nuo pasaulietinių įvykių išlaisvina nuo sumaišties ir konfliktų kaitos.
Radža joga taip pat moko „bešališkumo“, tačiau Radža jogos simbolis, atspindintis šią savybę, yra ne basas piligrimas, kopiantis į kalnus, bet lotoso žiedas.
Išskirtinė lotoso savybė yra ta, kad jis auga dumble. Jis tiesiog neaugtų be dumblo, o štai jo žiedlapiai – skaistumo ir švaros įsikūnijimas. Tai ir yra gebėjimas likti nepaliestu išorinės aplinkos, išlikti laisvu nuo įtakos. Netgi daugiau – dumblas transformuojamas į gražų žiedą.
Bešališkumas – tada, kai būdami šalia kažko, nuo ko labiausiai norisi atsiriboti, panaudojame tas aplinkybes transformacijai, vidiniam augimui. Mes atsiduriame situacijose, kurių nenorime. Ir vis dėlto dažniausiai tai yra mums labiausiai tinkamos situacijos, jei mes tik išdrįstame pripažinti tai, neiškraipome ir leidžiame, kad jos skatintų mūsų „augimą“. Arba, pavyzdžiui, nebenorime daugiau būti su kokiu nors žmogumi, norime būti laisvi, bet situacija kažkodėl laiko mus įkalinusi tuose santykiuose. Tokiu atveju tas žmogus šalia yra pats geriausias mūsų mokytojas, jei tik išdrįstame pamatyti visą jo “naudingumą“, jo, kaip savo augimo katalizatoriaus, vaidmenį ir jei leidžiame sau pripažinti, jog tikriausiai sureikšminame ne pačias svarbiausias jo asmenybės puses ir taip prarandame visumos matymą. Bešališkumas ir yra laisvė nuo tokių tendencijų. Tai reiškia, kad sugebame matyti visumą.
Bešališkumas, kas yra itin svarbu, – tai buvimas laisvu nuo iškreipto savęs, kaip pasaulio centro, matymo. Tokia sąmonės būsena palaipsniui, tačiau iš esmės padeda augti. Tuomet pradedame suprasti, kad net tada, kai su mumis kas nors bendrauja, nebūtinai esame jų dėmesio centre, nes jie atsineša su savimi šimtus kitų minčių ir savų rūpesčių. O aš esu tiktai atsispyrimo taškas tuometiniame jų kelyje.
Bešališkumas – tai didelė vertybė. Jis suteikia emocinį saugumą, realistinį požiūrį ir vidinę stiprybę.
Atsitraukimas ir gebėjimas užimti bešališką poziciją jau savaime pašaukia kitą jėgą – atskyrimą, atpažinimą ,,kas yra kas”. Prikeliamas intuityvus žinojimas, kas yra teisinga ir kas nėra teisinga, kas eina išvien su dvasiniu tikslu, o kas – tik laikini ego troškimai. Ši jėga neleidžia sumaiščiai ir iliuzijoms užtemdyti tiesos. Tiesa iškyla taip aiškiai, kad daugiau nebelieka klausimų.